Daugiausia kartų – 8 – pasaulio galiūnų turnyrą „Arnold Strongman Classic“ laimėjo Žydrūnas Savickas (2003 m. – 2014 m. laikotarpiu).
Keletas iš Žydrūno Savicko pasiektų Guinnesso pasaulio rekordų:
2006 m. JAV vykusiose varžybose lietuvis pasiekė rekordą, iškeldamas 166 kg sveriančią „Apolono ašį“ aštuonis kartus.
2012 m. vykusiame „Arnold’s Strongman“ galiūnų turnyre Ž.Savickas pagerino du pasaulio rekordus, priklausiusius jam pačiam: atkėlė 208 kg sveriančią „Apolono ašį“ keturis kartus ir 506 kg sveriančią štangą su padangomis.
2015 m. Brazilijoje vykusiame „Arnold Classic Brasil“ galiūnų turnyre Ž.Savickas iškėlė 228 kg sveriantį rąstą ir pagerino jam pačiam priklausantį planetos rekordą. Rąsto kėlimo pasaulio rekordą sportininkas gerino net 16 kartų ir iki šiol jis vis dar priklauso lietuviui.
2016 m. Ž.Savickas 6 kartus pakėlė 150 kg sveriantį rąstą per vieną minutę.
2017 m. Ž.Savickas pasiekė neįprastą pasaulio rekordą – jam pavyko 46 kg sveriančią skalbyklę nusviesti 4,13 m.
Kiek pasiekė pasaulio rekordų, greitai nesuskaičiuotų nė pats jų autorius Žydrūnas Savickas. Nors šiandien rekordais galiūnas nebesišvaisto, yra tikras, kad kai kurie jo pasiekti rekordai gyvuos dar ilgai.
„Bus gana sunku pagerinti. Kol kas daugiausia laimėta tris kartus. Bet sportininkas, kuris tuos tris sykius triumfavo, vargu ar nugalės daugiau. O kiti sportininkai, kurie yra laimėję vieną ar du kartus, jau net ir pasitraukė iš aktyvios sportinės veiklos. Taigi, tai turi būti naujas žmogus. Teoriškai jam reikėtų bent devynerių metų, bet laimėti iš eilės labai sunku. Tad manau, kad šis rekordas beveik amžinas“, – dėl savo pagrindinio pasiekimo Ž. Savickas ramus.
– Kokie jums priklausantys galiūnų sporto pasaulio rekordai iki šiol dar nepagerinti?
– Galiūnų sporte apie 70 pasaulio rekordų pasiekta. Iš jų 25 rekordai gyvuoja iki šiol. Vienas garsesnių – rąsto kėlimo pasaulio rekordas, 228 kg. Jis pasiektas gana seniai – 2015 metais. Rekordas-veteranas, galima sakyti…Buvau pasiekęs rekordų praktiškai visose rungtyse, o kadangi sportas vystosi, šiandien kai kuriose rungtyse naudojami didesni svoriai, tad rekordai su mažesniais svoriais ir lieka nepagerinti.
– Pakalbėkime apie netradicinius rekordus – Jūs mėtėte ir skalbyklę, kėlėte karuselę…
– Guinnesso rekordų siekiau Italijoje, kur labai populiari laida „Guinnesso rekordų šou“. Į Italiją suskrenda įvairių sričių žmonės ir ten siekia rekordų. Galiūnų sportas visada buvo programos „vinis“, man teko garbė net 13 kartų siekti rekordų. Tik vieną Guinnesso rekordą – automobilių tempimo – pagerinau čia, Lietuvoje.
Pirmasis mano rekordas, kurį pagerinau, buvo lagaminų nešimo rungtis. Bet yra ir egzotiškesnių, pavyzdžiui, skalbimo mašinos metimo į tolį rekordas. Skalbimo mašinas naudodavome kitose rungtyse, bet mėtyti nemėtydavome. Nes būtų labai brangus sportas: tik vienas bandymas – ir sudaužyta skalbimo mašina. Kai siekėme šio pasaulio rekordo, mes buvome dviese ir turėjome gal 20 skalbimo mašinų. Jas mėtėme ir daužėme. Numečiau 4 metrus su trupučiu. Skalbimo mašina – gana sunki. Viena įdomesnių rungčių, kur nepavyko pasiekti pasaulio rekordo, buvo žmogaus metimas į tolį. Mesti žmogų yra sudėtinga, nes jis gana minkštas. Mėtėme ant specialaus čiužinio.
Mums davė Guinnesso rekordų laidos vedėją, kuris buvo žemas ir apkūnus. Todėl jo svorio centras žemai – kai mesdavai, jis greitai pasiekdavo čiužinį. Be to, jis svėrė kur kas daugiau nei žmogus, su kuriuo buvo pagerintas šis pasaulio rekordas. Mums pritrūko kelių centimetrų.
– O kaip toli numetėte tą žmogų?
– Kokius 4 metrus. Labai nedaug centimetrų iki rekordo pritrūko. Jeigu būtume kokią liekną manekenę mėtę, būtume gal 6 metrus numetę. Laidos vedėjas nebuvo idealus rekordui siekti.
– Esate ir karuselę pakėlęs. Kiek ji svėrė?
– Apie 500 kilogramų. Sertifikate užfiksuota tiksliai. Ją reikėjo pakelti ir dar išlaikyti rankose kiek galima ilgiau. Pakėlėme visi trys galiūnai, kurie tąkart dalyvavome, bet išlaikyti ilgiausiai pavyko man. Beje, karuselė buvo veikianti – ne ta, kur parkuose stovi, padaryta kaip muliažas. Ji sukosi su visais tais gyvūnėliais. Tu stovi ant specialios platformos, pakeli ją ir, kol laikai, ji sukasi.
– Prisiminkite ir tuos rekordus, kai tempėte sunkvežimį, lėktuvą…
– Man priklauso lėktuvo tempimo Guinnesso rekordas. Varžybose mes paprastai tempiame „Boing“, didelius lėktuvus. O kai Guinnesso rekordų laidos rengėjai atvežė mane į Milano oro uostą, pamačiau, kad tas lėktuviukas – privatus nedidelis reaktyvinis lėktuvas. Pamaniau, kad bus labai lengva. Bet įdomiausia, kad jį buvo sunkiau tempti negu didelį Boingą. Nežinau, nuo ko tai priklausė, nes šiaip oro uoste danga lygi, ideali. Galbūt ratai sunkiau sukasi, gal dar kažkas. Iš mūsų trijų, kurie bandė pasiekti tą rekordą, aš vienintelis pasiekiau finišą – nutempiau lėktuvą 25 ar 30 metrų. Kiti nebaigė distancijos.
– Kokiu rekordu iš visų paminėtų didžiuojatės labiausiai, nekalbant apie laimėtas „Arnold Strongman Classic“ varžybas?
– Manau, kad rąsto kėlimo. Iš dalies jį pasiekti turėjo būti lengva, bet aš buvau patyręs traumą. Kai ruošiausi tam rekordui, jėga ne taip didėjo, kaip turėjo būti pagal planą. Treniruotės buvo gana prastos ir išvažiavau siekti rekordo ne pačios geriausios nuotaikos. Bet varžybose susikaupiau ir pasiekiau pasaulio rekordą. Arnoldas Švarcenegeris buvo tose varžybose, pasveikino mane. Gal kad prieš jį nepasirodyčiau prastai, nusiteikiau taip psichologiškai. Potencialo turėjau – buvau suplanavęs pakelti apie 235 kilogramus ir dar daugiau, bet trauma pakoregavo planus. Iš dalies džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo rekordu, bet iš dalies liūdžiu, nes potencialas buvo žymiai didesnis.
– Baigęs savo 30-ąjį sezoną oficialiai baigėte sportininko karjerą galiūnų sporte. Paklausiu pusiau nerimtai: jūsų buvęs varžovas Mariušas Pudzianovskis perėjo į kovinį sportą ir dabar kaunasi narve su varžovais. Gal ir jūs ką nors panašaus planuojate?
– Mariušas pasitraukė 2009-aisiais, nors galėjo dar bent 5-erius metus dalyvauti galiūnų varžybose. Bet priėmė tokį sprendimą, kuris jam atrodė geriausias. Gal ir logiškas, nes tuo metu į galiūnų sportą atėjo daug stiprių sportininkų, kurie svėrė po 200 kilogramų. Jo sudėjimo sportininkui buvo sunku konkuruoti. Aš ir pats būdamas Big Z – didžiausias pamačiau, kad už mane yra daug sunkesnių. Dar keletą metų išsilaikiau viršūnėje, bet kiekvienais metais buvo vis sunkiau kovoti. Vis dėlto, aš pasilieku su galiūnų sportu ne tik kaip dalyvis, bet ir kaip varžybų organizatorius, teisėjas, treneris.
– Kas gyvenime buvo ir yra ta varomoji jėga, kuri padėjo siekti įspūdingų rezultatų?
– Varomoji jėga buvo noras būti stipriausiam. Netgi pirmose varžybose, kuriose išbandžiau jėgas būdamas 16 metų, buvo noras laimėti. Neskaičiavau, bet esu laimėjęs pirmąsias vietas maždaug 200–300 varžybų. Laimėjau apie 80 procentų visų varžybų, kuriose dalyvavau. Šios statistikos, manau, iš viso neįmanoma pagerinti. Tada, kai dominavau, praktiškai neturėjau rimtų varžovų – keldavau 20–30 kg daugiau už antrą vietą. Ir žmonės varžydavosi tik dėl antros vietos. Tad man būdavo labai lengva laimėti varžybas, labai daug jų prikolekcionavau. Dabar, kai teisėjauju varžybose, matau, kaip dėl pirmos vietos varžosi 5–6 sportininkai. Ir pasaulio čempionate jau ketveri metai turime kaskart vis naują planetos čempioną. Tad surinkti šimtus pirmų vietų praktiškai neįmanoma.
– Per karjerą esate kelis kartus Amerikoje laimėjęs automobilius „Hummer“ ir dėl didelių mokesčių jų neparsivežėte į Lietuvą. Koks tų automobilių likimas?
– Laimėjau tris automobilius „Hummer“. Pirmąjį iš tiesų palikau Amerikoje, nes kai tu laimi
automobilį, turi sumokėti gyventojų pajamų mokestį, tada muito mokestį ir dar PVM. Viską sudėjus išeina antra tiek. Taigi, laimėti automobilį neapsimoka jokiu būdu. Teko jį parduoti. Pardaviau patiems organizatoriams, jie šiuo automobiliu važinėjasi iki šiol. O aš susimokėjau tik mokesčius nuo pinigų. Taip sutaupiau. Be to, tuo metu man nereikėjo mašinos – reikėjo pasistatyti namą, kuriame galėčiau gyventi. Antrą automobilį taip pat pardaviau JAV lietuviui, o jis jį pardavė į Lietuvą. Trečias automobilis net neišriedėjo iš gamyklos: kadangi aš vis laimėdavau, organizatoriai jo neėmė iš gamyklos, o paėmė pinigus ir man juos perdavė.
– O kokių dar įdomių prizų esate laimėjęs?
– Daugiausia – transporto priemonių. Esu dar du visureigius laimėjęs Jungtinėje Karalystėje. Jų irgi nevežiau į Lietuvą, nes vairas kitoje pusėje, ten pardaviau. Vienintelio daikto, kurio gaila, kad nepavyko parsigabenti – specialiai Arnoldui Švarcenegeriui pagaminto motociklo „Triumph“, kurį jis įsteigė kaip prizą prestižinėse „Arnold Classic Brasil“ varžybose. Pasirašė autografą ant motociklo. Norėjau motociklą parsivežti, bet buvo labai sudėtinga – būčiau turėjęs labai daug pinigų išleisti, būtų buvę nenaudinga ekonomiškai. Teko jį parduoti Brazilijoje.
