Didžiausią su delfinais susijusių daiktų (figūrėlės, suvenyrai, atvirutės, žaidimai, žaislai, rūbai, monetos ir kt.) kolekciją – 3,516 tūkst. vienetų – turėjo sukaupusi Aušra Šaltenytė iš Vilniaus, savo namuose 2019 m. sausio 31 d.
„Atrodo, kad jie visą laiką šypsosi, nors jie kitaip negali – tokia jų anatomija. Bet kai matai kažką šypsantis, aišku, dažniausiai žmogų – tai natūraliai tu pats pradedi šypsotis ir tai sukelia laimės pojūtį. Tuo pačiu man delfinai dar asocijuojasi su laisve. Tai tiesiog norėčiau labai pamatyti realiai gyvenime delfiną, skrodžiantį bangas, nes būtent taip aš suprantu, kad tai yra didžiausias laisvės pojūtis“ (kolekcininkė Aušra Šaltenytė)
20 metų rinkta kolekcija
„Delfinai mano gyvenime buvo jau nuo mažų dienų: turėjau kažkada plastmasinį vonios žaisliuką delfinuką, kuris pradingo dar ankstyvoje vaikystėje. Ūgtelėjusi mielai pavartydavau Dagmaros Normet knygutę „Delfinija“, o vėliau nuo mamos gavau jos pačios nuo paauglystės labai saugotą V. Belkovičiaus su bendraautoriais parašytą knygą “Mūsų draugas delfinas”. Tikroji pažintis su delfinais įvyko 1995 m. vasarą, kai tėvai nuvežė į tik prieš metus atidarytą Klaipėdos delfinariumą. Ir viskas – įsimylėjau delfinus visam laikui turbūt…
Tada mano svajonė, aišku, buvo dirbti delfinų trenere, bet tam tikri dalykai atbaigė. Na, reikėjo gerai plaukiot, fizinės ištvermės, tai persigalvojau, pasirinkau gamtos mokslus Vilniaus pedagoginiame universitete… Mano delfinų kolekcija iš pradžių kaupėsi lėtai. Vienas delfinukas… Kitas delfinukas… Iš pradžių per metus 20, 30, vėliau 50. Taip po truputį kaupėsi, kaupėsi ir… po 12-os metų surinkau pirmą tūkstantį. Antram tūkstančiui prireikė tik pusantrų metų. Trečiam – dar pusantrų metų. Kai įsivedėm eurą, pasikeitė situacija ir delfinų kiekis pradėjo mažėti (juokiasi). Šiuo metu turiu apie 6000. Mažiau nei pusę susirinkau pati, dar tūkstantį tėveliai padovanojo, o likusius gavau iš draugų, ar net iš visai nepažįstamų žmonių. Prieš keletą metų įsitraukiau internete į projektą, kur žmonės dalijasi atvirutėmis – mano tikslas buvo surinkti kuo daugiau atviručių iš viso pasaulio su delfinais. Daug žmonių atsiliepė į mano aistrą – iš tikrųjų dabar turiu atviručių su delfinais iš beveik 60 pasaulio šalių“.
Mėnesį dėliojo delfinus į dėžes
„Tame mainų atvirutėmis projekte susipažinau su vokiete – ji rinko viską, kas susijęs su pelėmis ir jau turėjo Gineso diplomą. Pagalvojau – o kodėl ir aš negalėčiau. Pasidomėjau, pasirašinėjau su Gineso biuru ir jie patvirtino, kad tokio rekordo pasaulyje nėra, mano turimas kiekis tinkamas, tik reikia viską tinkamai suskaičiuoti, aprašyti, parengti dokumentaciją, išversti į anglų k. ir t.t. Visa ši rekordo registravimo procedūra užtruko daugiau nei metus, nes buvo nemažai taisyklių – jie net atsiuntė sąrašą delfinų, kurie tinka, dar reikėjo atsižvelgti ir į delfino dydį ant daikto, ir pan. O baisiausioji dalis – visa kolekcija turėjo būti skaičiuojama viešai, stebint nepriklausomiems ekspertams, tad reikėjo ne tik susipakuoti visą kolekciją, bet dar ir susirasti vietą, kur skaičiuoti (dėl šių priežasčių gal tūkstantis delfinų liko namuose…) Esu labai dėkinga Mykolo Romerio universitetui, kuris suteikė patalpas ir pagalbą. Mėnesį pakavusi ir dėliojusi delfinus į dėžes, turėjau tik vieną dieną juos išsidėlioti ir susirinkti. Man ypač padėjo tėvai, teta ir draugės. Esu nepaprastai dėkinga ir liudininkams, kurie skyrė laiko suskaičiuoti delfinus. Grįžus namo teko ilgai gyventi chaose, nes niekaip negalėjau suprasti, kaip visa šita gausybė, vos tilpusi didelėje auditorijoje, buvo viename kambaryje kartu su manimi?! Kai susitvarkiau, paaiškėjo, kad vietos atsirado net daugiau. Tiesa, transportuojant keli delfinai nukentėjo…“
„Bijau skaičiuoti, kiek išleidau“
„Vieni pirmųjų mano kolekcijos eksponatų – porcelianinė delfino figūrėlė, mediniai vėjo varpeliai, trintukas, keli plakatai, patalynė su delfinų atvaizdais. Sunku atsekti, kurie eksponatai atsirado anksčiausiai, nes užrašinėti juos pradėjau vėliau. Dabar sąraše yra kiekvieno delfino išsamus aprašymas, pirkimo arba gavimo data, iš kur atkeliavo, jei žinau, ir kaina. Bet bijau skaičiuoti, kiek išleidau… (juokiasi).
Eksponatai ypatingi ne tik patys savaime, bet ir dėl žmonių, kurie juos padovanoja, nes pirmiausia, kiekvienas delfinas yra emocija. Bet, žinoma, yra pačių pačiausių. Nepaprastą įspūdį man paliko tobulai padaryta sidabrinė delfino, įsikandusio žuvį, figūrėlė. Žinoma, kainavo nemažus pinigus, tai ir brangiausias eksponatas kolekcijoje, bet mėnesį negalėjau nurimti, kol pagaliau nusipirkau. Labai vertinu ir seniausią pagal amžių kolekcijos eksponatą – tai 2 500 metų senumo moneta “Olbia”, ji – delfino formos. Kad ir kaip keista, šių monetų yra išlikę nemažai, tad ir kainos nesikandžioja. Visada domina išskirtiniai, reti eksponatai. Net penkerius metus ieškojau stalo su delfinais, kol galų gale pavyko rasti Alytuje, o vienas iš naujausių įdomių pirkinių – vėjarodė“.
„Jie panašūs į mus“
„Studijuodama universitete rašiau darbą apie delfinų priežiūrą delfinariume.
Na, paprastai apie delfinus anksčiau būdavo pateikiama tik teigiama informacija, pavyzdžiui, kad gelbėja skęstančius žmones, kad padeda žvejoti įvairioms čiabuvių gentims, kad yra labai draugiški, socialūs, labai protingi ir panašiai. Vėlesni išsamesni delfinų tyrimai atskleidė ir negerų dalykų, jie gerokai panašesni į žmones savo elgesiu nei norėtųsi… Bet lankantis delfinariume teko stebėti vieno vaiko delfinų terapijos pabaigą, kito pradžią ir galiu pasakyti, kad vaikų elgesio pokyčiai buvo akivaizdūs. O kad prisilietimas prie delfino sukelia euforiją ne tik sergančiam, irgi galiu patvirtinti. Delfinai – žaismingi sutvėrimai, jie patys priplaukia bendrauti, jų niekas nevaro, tad kiek tai yra išnaudojimas, sunku pasakyti. Labiau kyla klausimas, ar apskritai etiška laikyti delfinus nelaisvėje, bet ir čia mano širdis pasidalijusi… Žinoma, kad jie privalo gyventi laisvėje, tačiau kaip tada juos visiems pamatyti?“.
Svajonė: delfinų muziejus ir parkas
„Visą savo delfinų kolekciją laikau namuose, bet sutalpinti tokį didelį kiekį eksponatų kambaryje sudėtinga. Todėl svajoju apie delfinų muziejų – gal čia genetiškai atėję iš mano vaikystės, nes mano babytė irgi turėjo aistrą kažką rinkti (dalis jos eksponatų po to nukeliavo į Žemaičių buities muziejų Telšiuose). Na, kuo toliau, tuo labiau muziejaus noras didesnis, stipresnis, reikės ieškoti galimybių. O kol jo nėra, kai kuriuos eksponatus talpinu Virtualaus delfinų muziejaus paskyroje „Facebook‘e“, kurį esu sukūrusi.
Mano svajonė dabar jau yra prasiplėtusi iki delfinų ir banginių teminio parko. Jei žmonės važiuoja į dinozaurų parkus, gal ir delfinų, banginių būrio parkas sudomintų? Pagal mano viziją, parke būtų natūralaus dydžio gyvūnų maketai. Perskaityti, kad mėlynasis banginis užauga iki kiek daugiau nei 30 metrų yra viena, bet pamatyti, kaip tai atrodo realiai, yra visai kas kita…”
