Aukščiausią vietą „Dakaro“ ralyje užėmęs lenktynininkas (automobilių klasėje)

41-ajame „Dakaro“ ralyje, kuris vyko 2019 m. sausio 7-17 d. Peru su „Toyota“ komanda lenktynininkas Benediktas Vanagas bendroje įskaitoje užėmė 11 vietą – tai aukščiausia lietuvių iškovota vieta „Dakaro“ lenktynių istorijoje, automobilių klasėje. „Toyotos“ komandos ekipažas – Benediktas Vanagas ir lenkų šturmanas Sebastianas Rozwadowskis – įveikė ralį per 42val. 48min. 17s. Ekipažui tąkart iki 10-osios vietos bendroje įskaitoje pritrūko vos 5 sekundžių.

Iš viso 44-erių metų lenktynininkas Benediktas Vanagas prestižinėse, pačiose pavojingiausiose pasaulyje, “Dakaro” lenktynėse dalyvavo 9 kartus, nuo 2013 m. iki 2021 m. Paskutiniajame, 43-ajame „Dakaro“ ralyje, kuris vyko 2021 m. sausio 3-15 d. Saudo Arabijoje su „Inbank Toyota Gazoo Racing Baltics” komanda lenktynininkas Benediktas Vanagas užėmė 12-ąją vietą.

“Visi turime tiek, kiek esame nusipelnę turėti” (lenktyninkas Benediktas Vanagas).

10 tūkst. valandų taisyklė. „Jei kažkuo nuoširdžiai domiesi, tuomet ir visą savo laiką reikia skirti būtent šiai sričiai – klausai, skaitai ir viską godžiai įsisavini. Ir tik tada, kai pasirinktai sričiai būsi paskyręs 10 tūkst. valandų, ne tik pasieksi savo tikslų, bet ir galėsi vadintis šios srities ekspertu”.

Sėkmė. “Pagrindinis sėkmės ingredientas yra užsispyrimas. Ir nesvarbu, kuo nori būti – lenktynininku, komunikacijos specialistu, verslininku, ar kosmonautu”.

Svajonės. “Kai pats siunčiu palinkėjimą, dažnai rašau: „Svajokite atsakingai, nes svajonės pildosi“. Kai kada pridedu paaiškinimą: „Žinokite – viskas turi savo kainą“. Bet kuri svajonė išsipildys, bet neišsipildys nemokamai, ji pareikalaus energijos, kai kuriais atvejais daugiau nei galima pagalvoti. Tad reikia atsargiai savo energiją dalinti”.

Ekstremalumas. “Daugeliui lenktynės asocijuojasi su itin ekstremalia veikla, bet negalvoju, kad mano užsiėmimas toks yra. Ekstremalu yra tada, kai žmogus daro tai, ko neišmano. Man, pavyzdžiui, ekstremalu būtų gaminti valgyti. Aš galėčiau vadintis nebent neblogu sumuštinių gamintoju, ar kiaušinienės kepėju”.

Gyvenimo ašis. „Lenktynės nėra mano gyvenimo ašis. Kai nedirbu, dažniausiai net nevairuoju. Jeigu tenka važiuoti tolimesnius nei 150 km atstumus, imu vairuotoją, nes taupau laiką. Kelyje telefonu, ar kompiuteriu galiu daryti kitus darbus arba tiesiog pamiegoti, o tai yra iš esmės geriau nei vairavimas”.

Dakaras. „Suprantu, kad visa tai – didžiojo žaidimo dalis. “Dakaro” lenktynės – lyg brangakmenis. Jos turi daugybę skirtingų briaunų. Vieniems tai – sportas, kitiems – gamta, egzotiškos šalys, tretiems – iššūkiai, kova su pačiu savimi. Visa tai primena puikiai surežisuotą realybės šou, tik taisyklės čia – pačios tikriausios. “Dakare” – tikras asmenybių susibūrimas, turi būti trenktas ir ieškantis iššūkių, kad važiuotum į tas lenktynes. Tie, kurie skaičiuoja sekundes, yra tikri kovotojai. O beveik visi kovotojai – asmenybės. Daug kas mano, kad lenktynėse tiek visko pamatėme, tačiau, jei dabar ten atsidurčiau, sakyčiau: kaip gražu, aš čia tikrai nesu buvęs!”.

Dešimtukas. „2019-siais „Dakare“ mes pagerinome Baltijos šalių rekordą (užėmėme 11-ąją vietą), suprantu, nemaža dalis „Dakaru“ besidominčių žmonių jaučiasi truputėlį nusivylę, nes šiais metais dešimtuko nepasiekėme. Tačiau kalbame apie vietas, bet neįvertiname konkurencijos. Tai, kas buvo dešimtukas prieš penkerius metus, ir dešimtukas dabar nebėra visiškai tas pats. Jeigu imtumėm mūsų 2019 metų rezultatą, kai buvome vienuolikti – tuomet iki dešimtuko pritrūko 5 niekingų sekundžių! Bet nuo lyderio atsilikome  8 val. 10 min. Šiais metais, būdami dvylikti, nuo lyderio atsilikome 5 val. 15 min. Taigi, net 30 % pagerintas rezultatas – milžiniškas šuolis į priekį. 10-ukas nėra kažkokia konstanta, tai tik virtualus taškas, kuris kiekvienais metais yra vis kitoje vietoje. Augant konkurencinei aplinkai, TOP 10 nebus lengvai pasiekiamas ir kitais metais.
Jei žiūrėsime į visą 9-erių metų „Dakaro“ kelionę, mūsų progresas yra milžiniškas. Vadinasi – tobulėjame. Būtų truputį baisiau, jei nebūtų progreso. Pramušti ratai, šturmano klaidos ir visa kita – tai tokie sisteminiai dalykai, kurių neišvengsi (Saudo Arabija – pakankamai akmeninga). Gal truputį pritrūko laiko susipažinti su mūsų naujo automobilio „Toyota Hilux“ galimybėmis, pirmuose keturiose greičio ruožuose mokiausi, ir to laiko pritrūko iki 10-uko. Bet niekas nežino, jei būtume važiavę greičiau, gal būtume padarę kitų klaidų“.

Trys fazės. „Pastebėjau, kad per 9 metus „Dakare“ buvo trys fazės. Pirmojoje fazėje – daug ambicijų, mažai patirties ir daug nuotykių. Antrojoje mes mokėmės ir dėliojomės naujus “konceptus”. O paskutiniai trys metai yra ganėtinai stabilūs – šių metų „Dakare“ nepadarėme jokių akibrokštų. Bet daug dalykų neateina iš karto – juos turi pragyventi, pereiti tam tikrus etapus. Lygiai taip pat kaip žmogus. Mūsų komanda dabar yra pradinėje brandžios asmenybės stadijoje. Kas bus ateityje, galime žiūrėti per žmogaus evoliuciją – energijos mažės, o brandos arba išminties daugės, jeigu neišprotėsime. Nes kai žmonės išprotėja, dar kiti procesai prasideda. Tai, manau, dabar geras balansas, nes turime pakankamai patirties – ne tos, kuri ateina iš knygų“.

Padangų antirekordas. Sausios 14 d. priešpaskutiniame, 11-ajame šių metų „Dakaro“ ralio greičio ruože „Inbank Toyota Gazoo Racing Baltics“ ekipažas (Benediktas Vanagas ir Filipe Palmeiro) pasiekė savo šių metų ralio maratono antirekordą – tą pačią dieną “prakirto” net penkias padangas.

„Gamtiniai reikalai“. “Šiandien palaikėme gerą tempą, tik paskutiniame greičio ruožo ketvirtyje padarėme keletą navigacijos klaidų, kurios galėjo mums kainuoti 10 minučių. Šiaip diena buvo gera – pasirinkome tinkamą padangų slėgį, todėl stipriai nepramušėme nė vieno rato <…> Kilo ir netikėta problema – sustojimą atlikti gamtinių reikalų suplanavome pervažiavime, tačiau šis buvo ne už 200 km (kaip galvojome), o tik už 370 kilometrų nuo starto. Oi, neįsivaizduojate, kaip buvo blogai – pati geriausia motyvacija kuo greičiau įveikti tą atkarpą. Vienas iš blogiausių mano gyvenimo nutikimų”.

Ir kiti nuotykiai. „Pirmąjį įspūdį galima sudaryti tik pirmąjį kartą. Būtent 2013-ųjų “Dakaras” tikrai paliko neišdildomą įspūdį. Daugiausiai todėl, kad jo metu klydome daugiausiai kartų, o kiekviena klaida reikalavo milžiniškų pastangų išlikti lenktynėse. Antras didžiausias įspūdis patirtas, kai savaitę “Dakare” teko lenktyniauti lūžusiu riešu (tai atsitiko 2015 m.). Pasikeičia visa vairavimo specifika, kai vairuoji subintuota ranka – kliūva nykštys ir negali gerai suimti vairo. Tada reikia kažkaip papildomai rišti ranką ir pan…
Iš “Dakaro” nutikimų nesunkiai galėčiau parašyti ne vieną skaitomą knygą. Dažnai tai, ką po to prisimename kaip nuotykį, jo metu neatrodo patrauklus ar smagus nutikimas. Pirmojo “Dakaro” metu, 2013 m., apsivertėme siaurame kalnų serpantino keliuke. Laimingo atsitikimo dėka likome ant kelio. Tačiau bandant važiuoti toliau, bolidas net nepajudėjo iš vietos. Pradaręs duris, pamačiau, kad pusę automobilio kabo ant prarajos, o likusi – ant kelio. Teko nemažai paplušėti, kol pajudėjome toliau. Šis kadras pateko į pasaulinę “Eurosport” apžvalgą su žodžiais: “These breave lithuanians of Dakar” (“Narsūs “Dakaro” lietuviai”). Dabar šį nutikimą prisimenu su šypsena, bet tuomet nebuvo taip juokinga”.

Share on facebook
Facebook
Share on linkedin
LinkedIn
Share on pinterest
Pinterest
Share on email
El.paštas